2026 m. kovo 27 d. Gabrielė Čerepokaitė sėkmingai baigė trenerių kursų mokymų programą Vytauto Didžiojo universitetas Profesinių kompetencijų vystymo centras ir įgijo sertifikatą, suteikiantį teisę dirbti aukšto meistriškumo trenere.

Iki šiol ji dirbo aukšto meistriškumo sporto instruktore, todėl jau yra sukaupusi praktinės patirties dirbant su sportininkais. Nuo 2026 m. balandžio 1 d. Gabrielė pradėjo eiti trenerės pareigas sporto centre ir žengė svarbų žingsnį savo profesiniame kelyje.

Interviu su kanojų irklavimo trenere Gabriele Čerepokaite

Apie sportinę karjerą

Kada ir kaip prasidėjo tavo kelias kanojų sporte?
2013 metais, kai buvau 6-oje klasėje, per kūno kultūros pamoką stadione treneris iš kitos mokyklos pasiūlė ateiti ir išbandyti šią sporto šaką. Sutikau, nes mano draugai jau lankė baidarių ir kanojų irklavimą.

Ką tau labiausiai reiškia būti Gabriele Čerepokaite?
Reiškia daug ką. Yra daug vaidmenų – esu žmogus, asmenybė, dukra, sportininkė, draugė, trenerė.

Koks buvo tavo didžiausias iššūkis sportininkės karjeroje?
Dabar net sunku prisiminti, nes iššūkių buvo daug. Kaip geriau pasirodyti varžybose, kaip nepasiduoti po pralaimėjimų. Dar vienas iš iššūkių – kad nemoku labai gerai plaukti, nors irklavimas yra vandens sportas.

Kuri akimirka tau labiausiai įsiminė – pergalė ar sunkus pralaimėjimas?
Manau, vis tiek pergalės. Atsimenu, kai pirmą kartą Europos jaunių ir jaunimo čempionate patekau į finalą – negalėjau patikėti, o treneris buvo labai laimingas. Iš skaudesnių pralaimėjimų – 2017 m., kai su komandos drauge startavome dviviete kanoja tarptautinėje olimpinių vilčių regatoje. Aš per anksti sureagavau finiše, nes galvojau, kad jau finišas, nors dar buvo likę apie 50 metrų. Taip praradome pirmą vietą – iš pradžių buvome antros, bet vėliau paaiškėjo, kad iš tikrųjų finišavome trečios.

Kaip keitėsi tavo požiūris į sportą bėgant metams?
Iš pradžių viskas buvo dėl linksmumo – ateidavau vasarą į treniruotes gerai praleisti laiką, pabūti su draugais ir pasimaudyti. Metams bėgant norėjosi daugiau – nesinorėjo pralaimėti, norėjosi aukštesnių vietų, ir taip sportas iš mėgėjiško tapo profesionalus.

---

Perėjimas į trenerės vaidmenį

Kas paskatino žengti žingsnį iš sportininkės į trenerės rolę?
Manau, kad tiek treneris, tiek aš pati. Man labai patinka kanojų irklavimas. Po 12 klasių norėjau stoti į trenerio specialybę, bet Šiaulių universitete nesusidarė grupė, todėl teko rinktis kitą specialybę. Galėjau vykti studijuoti į kitą miestą, bet nenorėjau palikti šeimos ir trenerio.

Ką iš sportininkės patirties būtinai nori perkelti į trenerės darbą?
Turiu žinių apie irklavimo techniką ir treniruotes. Taip pat turėjau puikų trenerį, kuris buvo ir yra kaip šeimos narys. Noriu, kad mano sportininkai nebijotų ateiti pasikalbėti su manimi, jei kažkas juos neramina.

Ar jau turi aiškią trenerės viziją ar filosofiją?
Dar visiškai aiškios ne, bet manau, kad su laiku ji susiformuos. Svarbiausia, kad sportininkai nebijotų klausti, diskutuoti ir jaustųsi saugioje aplinkoje, kur yra išklausomi.

---

Trenerės požiūris

Koks, tavo manymu, yra geras kanojų sporto treneris?
Visų pirma – žmogiškas. Taip pat tas, kuris išmano kanojų techniką ir geba sudaryti tinkamus treniruočių planus.

Kaip planuoji motyvuoti jaunus sportininkus?
Manau, kad viskas vyksta per pokalbius. Būna, kai nesiseka varžybose – tada daliniesi savo patirtimi, motyvuoji ir palaikai sportininkus.

Kaip reaguosi į nesėkmes – tiek savo, tiek sportininkų?
Į savo nesėkmes reaguoju jautriau – vis tiek esu sportininkė, kuri stengiasi ir ruošiasi, todėl kai nepasiseka, būna liūdna. Bet galiausiai reikia susitvarkyti su savimi ir judėti toliau. Su sportininkų nesėkmėmis dar neteko susidurti dažnai, bet buvo atvejis, kai vienai mergaitei nepavyko pasirodyti taip, kaip norėjosi. Buvo sunku tai matyti, bet toliau sėkmingai treniruojamės ir ruošiamės.

Ar tavo treniravimo metodai bus labiau griežti ar labiau psichologiškai palaikantys?
Manau, turi būti balansas. Norisi, kad treniruotės būtų atliktos tvarkingai, bet pati pastebiu, kad esu linkusi labiau į psichologinį palaikymą.

Kas tau svarbiau: rezultatas ar sportininko augimas kaip asmenybės?
Manau, pirmoje vietoje yra sportininko augimas kaip asmenybės. Mano pačios treneris labai prisidėjo prie mano kaip žmogaus formavimosi, todėl svarbiausia yra vertybės ir žmogiškumas – rezultatai ateis.

---

Asmeninė refleksija

Ką sportas tave išmokė apie tave pačią?
Sportas išmokė, kad nereikia pasiduoti. Visada reikia kovoti iki paskutinio ir tikėti savimi, net kai atrodo, kad nebėra vilties.

Kaip apibūdintum savo kelią vienu sakiniu?
Amerikietiški kalneliai su daug iššūkių.

Jei galėtum duoti patarimą sau pačioje karjeros pradžioje, koks jis būtų?
Visada kovoti ir niekada nepasiduoti. Taip pat labiau atsižvelgti į savo sveikatą.

Ką norėtum, kad žmonės prisimintų apie tave kaip sportininkę ir trenerę?
Kad buvau ta, kuri visada turėjo vilties – bandžiau, kovojau ir stengiausi net tada, kai atrodė, kad nepavyks. O kaip trenerė – kad stengiuosi perduoti savo žinias ir visada tikiu savo sportininkais.