Šiandien kviečiame geriau pažinti Šiaulių sporto centro „Atžalynas“ kanojų irklavimo trenerį Artūrą Navicką – pedagogą, ilgametį jaunųjų sportininkų ugdytoją ir vieną iš žmonių, padėjusių atgaivinti kanojų sportą Šiauliuose.

Kai 2009 metais A. Navickas sugrįžo į trenerio darbą, kanoją irkluojančių sportininkų bazėje beveik nebuvo. Šiandien šią sporto šaką sporto centre „Atžalynas“ renkasi daugiau kaip 40 vaikų ir jaunuolių, o Šiauliai šiltai vadinami Lietuvos mergaičių kanojininkių sostine.

Artūro istorija – apie meilę sportui, tikėjimą vaikais ir atkaklų darbą, kurio rezultatai matuojami ne vien medaliais. Kartais pati svarbiausia pergalė yra vaiko įveikta baimė, sustiprėjęs kūnas, pirmoji savarankiškai įveikta distancija ar atsiradęs pasitikėjimas savo jėgomis.

Irkluotojas, mokytojas ir treneris

Artūras Navickas kanoją irkluoti pradėjo dar mokydamasis mokykloje. Šiai sporto šakai jis skyrė aštuonerius metus, o studijų metais ir vėliau irklavimas išliko svarbiu jo pomėgiu.

Studijuodamas Šiaulių pedagoginiame institute A. Navickas įgijo pradinių klasių, kūno kultūros ir sporto mokytojo profesiją. Tuo metu ketverius metus dirbo ir baidarių ir kanojų irklavimo treneriu. Vėliau nuo trenerio darbo buvo nutolęs beveik du dešimtmečius, tačiau meilė kanojų sportui niekur nedingo.

Artūras daugiau kaip 20 metų dirba kūno kultūros mokytoju Šiaulių „Sandoros“ progimnazijoje. Pedagogo ir trenerio darbas jo gyvenime visada buvo glaudžiai susiję – abiejose veiklose svarbiausia padėti vaikui pažinti savo galimybes, sustiprėti ir išmokti nepalūžti susidūrus su sunkumais.

Prisistatydamas mokyklos bendruomenei A. Navickas pabrėžė, kad žmogui svarbiausia yra sveikata ir gyvybė. Jis siekia padėti vaikams patirti pergalės skonį, išmokti priimti pralaimėjimą ir suprasti, kiek daug galima pasiekti nuosekliai judant pirmyn. Treneriui artimas posakis „Sveikame kūne – sveika siela“. Artūro Navicko prisistatymas „Sandoros“ progimnazijoje

Kanojų sporto atgimimas Šiauliuose

2009 metais Artūras Navickas sugrįžo į trenerio darbą ir ėmėsi gaivinti tuo metu Šiauliuose beveik išnykusią kanojų irklavimo tradiciją. Pasak trenerio, buvo liūdna matyti, kad mieste, išugdžiusiame daug iškilių irkluotojų, kanojininkų liko labai nedaug.

Pirmaisiais metais teko pradėti beveik nuo pradžių – ieškoti vaikų, juos sudominti, išmokyti saugiai jaustis vandenyje ir kantriai auginti naują sportininkų kartą. Penkerius metus treneris dirbo vienas, o vėliau prie kanojininkų ugdymo prisijungė daugiau specialistų.

Rezultatai pasirodė greitai. Per pirmuosius trejus metus A. Navickas išugdė Europos jaunių ir jaunimo čempionatų dalyvius Osvaldą Murzą ir Rūtą Dagytę. Vėliau šalies čempionų ir prizininkų gretas papildė Dominykas Murza, Evelina Serafinaitė, Gabrielė Čerepokaitė, Vytas Povilaitis, Rokas Tamašauskas ir kiti jaunieji sportininkai.

2016 metais, sveikinamas 50-mečio proga, A. Navickas savo nuopelnų nesureikšmino ir kukliai pasakė: „Tiesiog geri vaikai pasitaikė.“ Vis dėlto jam buvo įteikta Šiaulių miesto mero padėka už sąžiningą, pasiaukojantį darbą, organizacinius gebėjimus ir profesionalų jaunųjų kanojininkų rengimą. „Šiaulių krašto“ straipsnis „Trenerio sėkmė – geri vaikai“

Šiandien daugiau kaip 40 sporto centro „Atžalynas“ sportininkų irkluoja kanoją. Treneris tai vadina ne vien savo, o viso sporto centro kolektyvo sėkmės istorija.

Šiauliai – mergaičių kanojininkių sostinė

Artūras Navickas prisidėjo ir prie moterų kanojų sporto pradžios Lietuvoje. Jo auklėtinė Rūta Dagytė minima kaip pirmoji Šiauliuose ir viena pirmųjų Lietuvoje aukšto meistriškumo siekusių merginų kanojininkių. Ji tapo stipriausia šalies kanojininke, dalyvavo Europos bei pasaulio jaunimo čempionatuose ir pasaulio jaunimo varžybose pasiekė penktąją vietą.

Viena iš A. Navicko jaunųjų auklėtinių buvo ir Gabrielė Čerepokaitė – daugkartinė Lietuvos čempionė, tarptautinių varžybų dalyvė, o šiandien ir pati dirbanti kanojų trenere. Tai gražus sporto tradicijos tęstinumo pavyzdys: buvusi auklėtinė savo patirtimi jau dalijasi su nauja vaikų karta.

Šiauliuose užaugusi merginų kanojų bendruomenė šiandien leidžia miestą vadinti Lietuvos mergaičių kanojininkių sostine. Šis pasiekimas atsirado iš daugelio metų trenerių, sportininkų, šeimų ir viso sporto centro darbo.

Sportininko valią pastebi anksčiau nei raumenis

Trenerio darbe ypač svarbu pamatyti ne tik tai, koks vaikas yra šiandien, bet ir kuo jis galėtų tapti ateityje.

A. Navicko auklėtinis Dominykas Murza kanojų sportu susidomėjo būdamas dvylikos. Artūrą patraukė vaiko ištvermė, užsispyrimas ir charakteris. Treneris pabrėžė, kad fizinę formą bei raumenis galima išugdyti, tačiau labai svarbus paties vaiko noras siekti tikslo. Vėliau Dominykas tapo daugkartiniu Lietuvos čempionu, šalies suaugusiųjų čempionato laimėtoju keturviečių kanojų rungtyje ir tarptautinių „Olimpinių vilčių“ varžybų ketvirtosios vietos laimėtoju. Dominyko Murzos ir jo trenerio istorija

Tai tik vienas pavyzdys, kaip trenerio parodytas pasitikėjimas gali padėti vaikui atrasti sportą, apie kurį jis anksčiau galbūt net nebuvo pagalvojęs.

Įvertintas už nuopelnus sportui ir olimpizmui

2026 metais, minint Artūro Navicko 60-metį, jo ilgametis darbas buvo įvertintas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Treneriui skirtas LTOK medalis „Už nuopelnus olimpizmui“.

Šiuo apdovanojimu įvertintas trenerio indėlis į jaunųjų kanojininkų ugdymą, kanojų sporto plėtrą Šiauliuose ir olimpinių vertybių puoselėjimą. Šiaulių sporto centro „Atžalynas“ informacija apie LTOK apdovanojimą

Artūras taip pat yra vienas iš knygos „Pergalingi yriai Šiauliuose“ autorių. Kartu su Nijole Veršinskiene ir Vladu Staneliu jis prisidėjo įamžinant Šiaulių akademinio, baidarių ir kanojų irklavimo istoriją, jos sportininkus, trenerius bei svarbiausias pergales.

Penki klausimai treneriui Artūrui Navickui

Kodėl pasirinkote būti treneriu?

„Trenerio kelią pasirinkau todėl, kad labai mėgstu šią sporto šaką. 2009 metais irklavimo bazėje beveik nebuvo kanoją irkluojančių sportininkų. Buvo labai liūdna, kad tiek daug iškilių sportininkų išugdžiusiems Šiaulių treneriams nelabai sekasi.

Šiandien kanoją – arba, kaip aš vadinu lietuviškai, luotą – Šiaulių sporto centre „Atžalynas“ irkluoja daugiau kaip 40 kanojininkų. Manau, kad tai yra viena iš daugelio viso sporto centro kolektyvo sėkmės istorijų.“

Treneris kanoją vadina luotu neatsitiktinai. Pasak jo, šiuolaikinė kanoja primena senovinį lietuvių luotą – siaurą, pailgą medinį laivelį. Šia mintimi Artūras siekia vaikams priminti ne tik sporto tarptautiškumą, bet ir mūsų krašto ryšį su vandeniu bei senosiomis plaukimo tradicijomis.

Kas Jums labiausiai patinka dirbant su vaikais?

„Labiausiai šiame darbe patinka, kai vaikų akys žiba iš pasitenkinimo jiems tobulėjant, kai iš silpnų sportuoti atėjusių vaikų užauga atletiški, stiprūs ir visapusiškai gyvenimui užsigrūdinę vaikinai bei merginos.“

A. Navickui svarbu matyti visą vaiko kelią – nuo pirmųjų nedrąsių bandymų iki fizinės bei emocinės brandos. Jo požiūriu, sportas turi parengti jauną žmogų ne tik varžyboms, bet ir gyvenimo iššūkiams.

Ką norite, kad vaikas išsineštų iš kiekvienos treniruotės?

„Treniruotėse norisi, kad vaikas pajustų sėkmę, įveiktų baimes, pamatytų ir pajustų savo tobulėjimą bei įgytų vis daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.“

Ne kiekvienos treniruotės rezultatas matuojamas sekundėmis ar įveiktais kilometrais. Kartais svarbiausias laimėjimas yra ryžtas įlipti į kanoją, išlaikyti pusiausvyrą, nepasiduoti apsivertus ar išdrįsti nuplaukti toliau nei vakar.

Kokie smagiausi ar įsimintiniausi nutikimai yra įvykę treniruotėse?

„Smagiausi ir išskirtiniausi atvejai – kai apkūnūs vaikai tampa atletais, kai pasiekiami įvairūs rekordai ir žmogus pranoksta pats save.

Ypač įsiminė pirmasis Lietuvoje kanojininkas su negalia, kurio kojos buvo paralyžiuotos. Anksčiau jis galėjo paeiti vos kelis žingsnius, o po trejų sportavimo metų, norėdamas išsimaudyti, nuėjo tris kilometrus iki ežero, išsimaudė ir grįžo.

Džiugina ir jauniausio Lietuvos irklavimo istorijoje kanojininko, sėkmingai varžybose įveikusio distanciją būnant vos šešerių metų, pasiekimas. Taip pat – pirmosios Lietuvoje kanoją irkluoti pradėjusios mergaitės istorija bei tai, kad Šiauliai šiandien maloniai širdžiai vadinami mergaičių kanojininkių sostine.“

Šios istorijos rodo, kad treneriui rekordas nebūtinai reiškia tik greičiausiai įveiktą distanciją. Rekordas gali būti ir žmogaus asmeninių galimybių peržengimas – nueitas kelias, įveikta baimė ar pasiektas tikslas, kuris anksčiau atrodė neįmanomas.

Ką pasakytumėte vaikui, kuris dar nedrįsta ateiti į pirmąją treniruotę?

„Vaikams norėčiau palinkėti sukaupti visą drąsą, ateiti ir pabandyti. Visada sakau: nepabandęs – nesužinosi, nepatirsi, neatrasi.“

Pirmojoje treniruotėje nereikia mokėti irkluoti ar būti puikiai fiziškai pasirengusiam. Viskas prasideda nuo smalsumo, pirmojo bandymo ir noro išmokti.

Nepabandęs – nesužinosi, nepatirsi, neatrasi

Kanojų irklavimas lavina jėgą, ištvermę, koordinaciją, pusiausvyrą ir gebėjimą susikaupti. Tačiau Artūro Navicko istorijos rodo, kad ši sporto šaka vaikui gali suteikti dar daugiau – padėti įveikti baimes, sustiprinti pasitikėjimą savimi ir išmokyti atkakliai siekti tikslo.

Nuo beveik tuščios kanojų bazės 2009 metais iki daugiau kaip 40 sportininkų šiandien – tai ne vien skaičiai. Už jų slypi daugybė treniruočių, ankstyvų rytų prie vandens, pergalių, nusivylimų, trenerių pastangų ir vaikų, išdrįsusių pabandyti.

Galbūt būtent kanojų irklavimas taps sportu, kuriame ir jūs atrasite save?

Susisiekite su treneriu

Artūras Navickas
Šiaulių sporto centro „Atžalynas“ kanojų irklavimo treneris

El. paštas: arturas1966@gmail.com
Telefonas: +370 650 21180