Dziudo ir sambo imtynės
Dziudo kilo iš Japonijoje paplitusio džiudžitsu kovos meno. Seniausios ir ryškiausios džiudžitsu užuomazgos pastebėtos vienoje iš seniausių ir garsiausių tradicinių japonų kovos mokyklų (koryu) „Takenouchi-ryu“ įkurtoje 1532 metais. Beginklės kovos technika buvo įtraukta į apmokymus, kovojant įvairiais ginklais. Dzigoro Kano, prieš įkurdamas pirmąją dziudo mokyklą Kodokan, praktikavo džiudžitsu „Kito-ryu“ ir „Tenjin Shin’yo-ryu“ mokyklose. Nors Lietuvoje priimta tarti dziudo ir džiudžitsu, japoniškai abu žodžiai prasideda tuo pačiu heroglifu 柔 (lankstus), bet baigiasi skirtingais heroglifais 道 (kelias) ir 術 (menas, būdas). Senojo džiudžitsu tikslas buvo kuo greičiau neutralizuoti priešinką, dziudo – visapusiškas asmenybės tobulinimas per kovos pratybas.
Sambo (rus. самбо, santrumpa iš самооборона без оружия ‘savigyna be ginklo’) – imtynių rūšis ir savigynos veiksmų sistema, sukurta Tarybų Sąjungoje, jungiant įvairių šalių kovos menų elementus.
Oficialiu sambo gimtadieniu laikoma 1938 m. lapkričio 16 d., kai pasirodė Visasąjunginio kūno kultūros ir sporto komiteto prie TSRS Liaudies komisarų tarybos įsakymas „Apie laisvojo stiliaus imtynių vystymą“
Graikų-romėnų imtynės
Graikų –romėnų imtynės yra seniausia žmonijos, daugiau vyriškosios jos dalies fizinio ugdymo priemonė. Jos sutinkamos kiekvienos šalies tautomankštoje. Ir kaip pavadinimas nacionaline kalba beskambėtų, ką pažodžiui į lietuvių kalbą verstume “kova”, “grumtynės”, “vikrumas”, “sumanumas”. Imtynės sudarė didelę senovės laikų Graikijos olimpinių žaidynių programos dalį, todėl antikinio stiliaus imtynės vadinamos graikų bei romėnų imtynėmis.Tai olimpinė dvikovinė sporto šaka kurioje neleidžiama smugiuoti rankomis,smaugti, atlikti skausmingus laužimus.Norint laimėti prieš varžovą, reikia jji permesti atlikus metimą.
Šios žinomos kaip klasikinės imtynės – draužiama griebti priešininką žemiau juosmens, kišti koją ar pakirsti koja, skausmingi veiksmai, smaugimas, griebimas už aprangos.
Moterų imtynės
Imtynės – tai viena iš seniausių dvikovos sporto šakų, kurios pasaulyje žinomos ir kultivuojamos dar nuo Antikos laikų, kuomet buvo pradėtos rengti pirmosios Olimpinės žaidynės. Moterų imtynės Olimpinių žaidynių sudėtyje yra nuo 2004 metų Atėnų Olimpinių žaidynių. Pagrindinis moterų imtynių tikslas – nugalėti varžovą, varžybų taisyklių leidžiamais būdais jį parbloškiant, apverčiant ir prispaudžiant mentėmis prie kilimo arba laimėti 10 taškų persvara. Neleidžiami smūgiai, skausmingi, smaugimo veiksmai.
Laisvosios imtynės
Laisvosios imtynės – imtynių rūšis, kurioje leidžiami metimai, pervertimai, kojos pakišimas, pakirtimas, leidžiama priešininką griebti už kojų. Draudžiami skausmingi veiksmai, smaugimai. Visiška pergalė pasiekiama priešininką prispaudus ant menčių arba įgijus dešimties taškų persvarą. Imtynių veiksmai vertinami balais: 4; 2; 1. Šiuolaikinės laisvosios imtynės susiformavo XIX a. pirmoje pusėje D. Britanijoje ir JAV. Vyrų laisvosios imtynės į Olimpines žaidynes įtrauktos 1904 m. 1912 m. įkurta Tarptautinė imtynių federacija FILA, kurios nariais 1997 m. buvo virš 120 šalių. Dabar ši organizacija vadinasi UWW – United world wrestling.
Taekvondo
Tae kwon do – korėjiečių kovos menas paremtas daugiausiai spyriais. Tae išvertus iš korėjiečių kalbos reiškia ranka, Kwon- koja, Do- būdas, kelias, metodika. Bendrai sudėjus gaunasi: Rankų ir kojų technika.
Nors kovos menai turi gilias šaknis Korėjoje, tae kwon do įvardinimas ir sistemizacija įvyko palyginus nesenai, o olimpinės sparingo taisyklės yra atnaujinamos net ir šiomis dienomis. Senovėje Silla dinastijoje (668–935m.), kinų Chuan fa technikos buvo naudojamos apmokant Korėjos karius. Šios technikos išsivystė į Subak, tuščios rankos techniką, kuri buvo išplėtota valdant Koryo dinastijai (935–1392 m.). Joseon dinastijos (1393–1910) valdymo pradžioje Subak buvo padalintas į Taekyon (smūgiavimo meną) ir Yusul (imtynių meną). Laikui bėgant, visgi, Yusul buvo užsiiminėjamas su mažėjančiu dažnumu ir, ilgainiui tik Taekyon dalis iš Subak išliko.
